Taigi, po II-jo Lietuvos psichologijos studentų kongreso prabėgo daugiau nei dvi savaitės, įspūdžiai tvarkingai susidėlioję į stalčiukus ir juos pagaliau galima perteikti daugiau mažiau suprantama rašytine kalba. Kita tokios vėlyvos apžvalgos priežastis ta, jog laikui bėgant lieka tik geri prisiminimai, pamirštama kas bloga, tad ir kongresas, apžvelgtas po tiek laiko atrodys reprezentatyvus šio straipsnio skaitytojui, o galbūt privers krimstelt vieną kitą nagą iš apmaudo, jog praleido tokį renginį ar išvyko dar nė neprasidėjus visoms linksmybėms. Kadangi pats šiek tiek prisidėjau prie organizavimo, nejučiomis berašydamas galiu persimesti iš formalesnio stiliaus į asmeninius pavirkavimus, bet viliuosi, jog bent dalis jų bus įdomūs plačiajam skaitytojų ratui.
Viskas prasidėjo nuo registracijos, bet ne tos, kuri vyko balandžio 22 d. ryte, o internetinės. Paskelbus apie renginį, žmonės „prisirašinėjo“ gana droviai. Likus mažiau nei savaitei ėmėme būgštauti – ar netaps II-asis kongresas pernelyg kamerinis, ar turėsime kvorumą visuotiniame susirinkime? Tačiau visas abejones išsklaidė antroje savaitės pusėje mūsų registratorės Aistės (VDUPSA) el. paštą užplūdusios anketos – sąraše buvo jau virš 50 žmonių, beliko tikėtis, jog visi pasirodys ir dar pasiims draugų be intencijos „prazuikiauti“ visą renginio laiką. Kaip vėliau išskaitysime, draugų daug nebuvo, bet tie, kurie atėjo, aktyviai dalyvavo visos programos metu, suteikė džiaugsmo ne tik sau, bet ir aplinkiniams.
O štai šeštadienį, dar geras pusvalandis prieš oficialią registracijos pradžią, Donelaičio 60 prieigose bei ketvirtajame aukšte jau šurmuliavo pakankamai gausus žmonių kiekis, kurį sudarė ne tik potencialūs dalyviai, bet ir kiti universiteto žmonės, matyt dėstytojai bei neakivaizdininkai. Pamažu koridoriai „išsifiltruoja“ ir po lengvų užkandžių gretimoje auditorijoje LiPSA‘iečiai kviečiami į kiek vėluojantį visuotinį narių susirinkimą. Jo metu pristatyta metinė veiklos ataskaita – kalbėjo prezidento, iždininko, revizoriaus ir nacionalinio EFPSA (pariebinimas - Dalios Tuskenytės, apgailestavusios, jog visi tardami praleidžia F raidę, įtaka) atstovo pareigas užimantys asmenys, o vėliau savo nuveiktus darbus žaismingomis prezentacijomis pristatė kiekvieno miesto padalinys. Galiausiai atėjo rinkimų metas – kandidatų nebuvo daug, tad itin aršios diskusijos dėl tinkamumo užimti atitinkamas pareigas ar pavydas dėl negautos „šiltos kėdės“ neįsiliepsnojo. Naujoji prezidentė (ne dėl jos kaltės) rinkta beveik diktatoriškais metodais – vienas realus kandidatas (Simonas Audickas pasisiūlė labiau „iš reikalo“), 94 % biuletenių už „reikiamą“ kandidatą, o likusieji arba sugadinti, arba „suklastoti“.
Naujai išrinktoje taryboje iš senųjų narių teliko du – prezidentauti ėmusi Gintarė Pupinytė ir EFPSA nacionaline atstove tapusi Eglė Sirvydytė.
Taip pat buvo iškelta ambicinga idėja 2008-aisiais visuotinį EFPSA narių susirinkimą surengti Lietuvoje. Nors tarp pasisakiusiųjų buvo optimistų, realistų ir pesimistų, visgi entuziastų grupė susidarė ir S. Audickas artimiausiu metu siūlys mūsų kandidatūrą. Derėtų suskubti pranešti, jog gegužės 8 d. paaiškėjo, kad po poros metų visos Europos psichologijos studentai rinksis mūsų šalyje, tad ką tik ėmėmės didžiausio mūsų neilgoje organizacijos istorijoje darbo, kurio sėkmingas atlikimas reikš didelį žingsnį link LiPSA brandos.
Kadangi visuotinis susitikimas gerokai užsitęsė, iš pietų pertraukos teliko varganos penkiolika minučių, tad siurbtelėję kavos bei nugriebę kelis sausainius puolėme ruoštis L. Donskio paskaitai, kai tuo tarpu senoji ir naujoji tarybos nužingsniavo perduoti regalijų į kažkurį Kauno „kaboką“, kuriame be abejo buvo šilto maisto. Nepaisant gurgiančių pilvų, populiariojo profesoriaus vizitas neprailgo – apie „Nerimastingą asmenybę ir neapykantą“ porinęs dėstytojas patraukė susirinkusiųjų, tarp kurių buvo ir specialiai į paskaitą atėjusių žmonių, dėmesį, po neilgos, bet turiningos paskaitos atsakė į nedrąsius klausytojų klausimus bei gavęs dovanų organizatorių vardu ažūrinę-medinę pelėdą mus paliko. O galėjome dar pakviesti į Rožinės panteros vakaronę... Tiesą sakant, po L. Donskio paskaitos mus paliko ne tik pats L. Donskis, bet ir dauguma susirinkusių dalyvių – tespėjome LiPSA atributiką ir nario pažymėjimus išsidalinti. Priežasčių buvo įvairių (mokslas, darbai, kiti planai), bet nepaisant netekčių kongresas tęsėsi, o kaip vėliau išgirdome iš ištvermingiausiųjų klaipėdiečių ir vilniečių – pasilikti vertėjo.
Pagaliau - ilgoji pertrauka prieš vakaronę, visi gauna progą pasistiprinti, svečiai – pasivaikščioti po Kauną. Deja, vargšams organizatoriams to patirti neteko – puolėme ruošis vakaronei, o šių eilučių autorius dar spėjo darbų metu sulakstyti iki abejotino šviežumo ir tinkamumo vartoti bulkainių-mėsainių-čeburekų įsigijimo punkto, politiškai atgrasiu pavadinimu „Vikonda“.
Štai atėjo vakaronės metas – pasiruošimo darbai beveik baigti, dekoracijos sukabintos, nuotaikos šventinės. Nors vakarėlis netapo grandioziniu – susirinko dauguma kauniečiai, tačiau tai leido labiau susibendrauti ir sukurti jaukesnę atmosferą. Susirinkusiųjų nelaimei, pulti prie vaišių ir apskritai pradėti linksmintis niekas neleido – pirmiausia sekė apmokymai vakarėlio šeimininkų suorganizuotose akademijose. Svečiai mokėsi elgesio manierų – kaip pasisveikinti su tos pačios ar priešingos lyties asmeniu, kaip užkalbinti panelę (pasirodo, reikia pradėti nuo elementaraus anekdoto apie du pomidorus šaldytuve!), o atsisveikinimo frazę „linkiu sėkmingai išrožinti panterą“, dažnai trumpintą tiesiog į „išrožink panterą“, ne vienas kartojo net ir pasibaigus kongresui.
Toliau sekusios mados pamokos liepė makiažo pagalba išviešinti savo nuomonę apie Froido teoriją bei atskleisti savo požiūrio į gyvenimą kampą – optimistinį, pesimistinį, realistinį simbolizavo pirmosios raidės, užteptos lūpdažiu ant plaštakų. Žinoma, po to sekė smagūs bandymai konstruoti žodžius iš raidžių – buvo ir OP, ir POP, ir dar įmantresnių. Deja, didelę dalį šokių pamokos teko praleisti, mat kaip tik tuo metu į universiteto patalpas keliavo Audronės ir Justinos kartu su pagalbininkėmis sutaisyti šaltibarščiai, kugelis (arba plokštainis, kaip dabar reikėtų vadinti) bei kiti skanėstai, prie kurių pėsčiojo gabenimo į penktąjį aukštą teko prisidėti ir man. Suspėjau tik pamėgdžioti paskutinio šokio kelis judesius, visam vakarui likdamas neįgaliu ką nors linksmiau patrepsėti.
Vaišės jau garavo ant stalo, bet liesti dar nevalia – laukė paskutinioji, maisto akademija, kurioje drauge su Asta bandėme žmones išmokinti elgesio prie stalo. Paaiškėjo, jog niekas nemoka elementarių taisyklių – srėbdami sriubą nekeičia rankos, laikančios šaukštą, sukrimtę bulvinį patiekalą nedėkoja Kolumbui už Amerikos atradimą, pildami gėrimą kitam nepatikrina ar jis neužnuodytas ir t.t. Kažką kalbėti apie ritualinio zefyro – Panteros kūno valgymo apeigas nėra net prasmės. Bet džiugu, jog per trumpą laiką pavyko išmokinti bent pagrindinių taisyklių ir vaizdas vakaronės metu nepriminė kūdikių valgyklos „Terlynėlis“. Tarpuose tarp akademijų, kol vyko pasiruošimo darbai, ekskursijų vadovai-porelė Aušra ir Eugenijus aprodė mūsų rožinio universiteto įžymiausias vietas, netgi suteikė kerinčią galimybę pamatyti visiems priešingos lyties atstovų tualetus.
Po akademijų ir aktyvaus vaišinimosi vyko daug žaidimų, kaip antai „Vyniok komandos draugą tualetiniu popieriumi ir jis – mumija!“, arba „Išvyk vieną komandos draugą už durų, apsikeisk aksesuarais su kitais komandos draugais ir liepk grįžusiajam atskirti kas čia su mumis ne taip“ bei gana ilgai kai kuriuos dalyvius pamąstyti privertęs „Iš skęstančio laivo pasiimk daiktą, kurio pirma raidė tokia pat kaip tavo vardo“. Juos efektyviai pravedė efektingai apsirėdę, it tikros panteros (su uodegomis, ūsais), Asta ir Eugenijus.
Vakaronė neprailgo, paįvairinama šokių, žaidimų, bendravimo taikant naująsias manieras. Man asmeniškai netgi pritrūko dar valandos ar dviejų, kad artimiau susipažinti su visais vakaro dalyviais. Bet laikrodis negailestingai muša vidurnaktį ir mes po truputį skirstomės.
Aistė nuėjo nakvoti į Aukštaičių gatvę su keliais nekauniečiais, o mes išsiskirstėm namolio su įspūdžių kupino šeštadienio vaizdais ir užmigome su būsimojo sekmadienio giedra vizija.
Antrąją kongreso dieną jautėsi ramesnė, finališka nuotaika, bet be „greičiau baigiam ir namo važiuojam“ pojūčio – jo tvyrojimo ore nepajutau nei aš, nei, tikiuosi, kiti dalyviai, juoba dar laukė trys darbo grupės ir simuliaciniai žaidimai.
Pats piešiau mandalas pas Aušrą Šumakarienę ir likau patenkintas užsiėmimu, kaip ir entuziastingai teigiamą nuomonę išreiškusi Kamilė (VUPSA). Nors laiko trūko (todėl visi sunešti guašai ir teptukai liko nepanaudoti – keverzojome pieštukais, flomasteriais, vaškinėmis kreidelėmis), mandalas dauguma suspėjo nupiešti ar nupiešti bent tiek, jog iš jų butu galima kažką išskaityti apie save ir dabartinę vidinę būseną. Skeptiškai žvelgiant, gal tai kiek primena horoskopinį „tikslumą“, tačiau neabejotinai piešiant dažniau ir stebint pokyčius galima įžvelgti tendencijas bei mąstyti apie vykstančius pokyčius gyvenime. Negaliu plačiau papasakot apie Donato Noreikos vestą užsiėmimą ir Linos Verseckaitės fotografijų analizę, bet dalyvavusieji po užsiėmimo neatrodė įpykę. Pirmasis pasižymėjo šauniai sukurta atmosfera (žvakės, gitara), o antrasis, nors negausiai dalyvautas - išsamumu ir jaukumu. Po susirinkimo nebežaidėm simuliaciniu žaidimų (jiems neliko laiko, taigi, išvada – kongreso apimtis reikia plėsti, gal net iki trijų dienų mega renginio), aptarėm įspūdžius ir išsiskirstėm - belikom tik mes, kauniečiai, dar turėję iškuopti VDU patalpas.
Džiugu, jog dauguma organizacinių problemų išsisprendė ir kongresas praėjo sklandžiai, be didesnių kuriozų. Belieka tikėti, jog sekmadienį susirinkusių renginio dalyvių išsakyti komplimentai buvo nuoširdūs ir sekantis kongresas bus dar šaunesnis, sutrauksiantis daugiau mūsų organizacijos narių bei pateiksiantis dar turiningesnę programą. Galbūt tai skamba kaip išankstinis įpareigojimas būsimiems organizatoriams, tačiau norėtųsi pacituoti Eglės Sirvydytės mėgiamą lotynišką frazę – ad meliorem!. Tokios kloties ir linkiu būsimiems organizatoriams, naujajai prezidentei, tarybai bei visai LiPSA šeimai.
...po kongreso ant mano laiškininko krepšio–paskaitų medžiagos dėtuvės įsitaisęs LiPSA ženkliukas su trispalve lig šiolei primena tą jaukų, linksmą savaitgalį. Tikiuosi, jis toks buvo ir kitiems.
Pasakojimo autorius, akylasis VDUPSA reporteris, Mindaugas Jančis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą